Kova be kovos ne kova...

Ir kaip as taip pasiduodu tam moteriskam, svelniam, neapciuopiamam, bet siek tiek kaltam melui?..Lyg pati nebuciau moteris ir nezinociau tu apgalvotu subtilybiu..lyg netureciau to n-tojo jausmo ir nenuspeciau..
Is kitos puses, he, viskas juk kaip ant delno..O as begu nuo tos tiesos..Neigiu..Meluoju sau..
Kam visa tai?
Nusiraminti?
Apsigauti?
Islaikyti ta silta jausma dar kiek ilgiau?
Ir kankintis, zinant, kad tai nebuvo/nera/nebus tikra..
Tuo paciu dziaugtis demesiu..retu..bet mielu ir laiku…
Taip pamascius, atrodo, kad tiek ir tereikia – laiku ir vietoj gaut ta demesi..gerai kai i ji laikinai sureaguoji..o jei atrodo, kad isimyli? O jei is tiesu isimyli? Hm…
Kam tai?
Kam tie zaidimai? Kam zaidimai i vienus vartus? Kas pades tai suprast? Kas papurtys ir privers i viska pazvelgt atviromis akimis?
Gal ir nenorim matyt visko? Gal gerai nematyt?
Ir kodel kas karta tiek klausimu? Ir vis maziau atsakymu?..
Zaidimai, zaidimai, zaidimai…
Zaidziam jausmais, zaidziam kartais ir zmoniu gyvenimais…O kas renka tas shukes? Ar kas susimaste? Ar kas pasvere, kiek duzenu issluot teks? Ar kas paskaiciavo, kiek laiko kazkas jas tures lipdyt ir vel sudet i visuma? Ar kas pamaste, kokia kartais liudna baigtis gali buti, jei zmogus per silpnas?
Kovot, kovot, zaist, spirt, mest, taikyt ir taikytis…et..nejau nebuna nieko lengvai ir saldziai plazdancio? Lengvai ir saldziai duztancio? Lengvai ir saldziai mylimo? Lengvai ir saldziai mylincio, laukiancio, pasiilgstancio? Nejau..?
Kodel daznai mylim, o mums neatsako..Neatsako tuo paciu, bet laiko? Nepaleidzia, neleidzia, kontroliuoja..Egoizmas? Savininkiskumas? Ramybe, zinant, kad kazkur kazkas laukia, myli ir viska atleidzia?
Shudas…
Nejau mes turim tiek naglumo leist sau tai? Nejau esam tokie besirdziai, leisdami tiketis, laukti, myleti?..
Keleta kartu ir as taip elgiausi..tiesa, nesuvokdama to..Turejo but itin skaudzios pasekmes, kad atsibusciau ir susivokciau – ne, taip negalima…tai juk zmones..jausmai..meile..koks nuvalkiotas ir daznai igaunantis kita prasme zodis…
Kada paskutini karta saket “myliu Tave” taip nuosirdziai, kad net verkt norejos..Kad nesitveret, nes jausmas netilpo nei zodyje, nei veiksme, nei blizganciose akyse?..Tai taip skaudziai reta..tai taip nenumaldomai nyksta..tai taip tikra ir nuosirdu, o mes to bijome..
Hm…isdavystes ir melo neatleisiu…zaist nezaisiu..lauksiu, kada apsikabinus galesiu pasakyti “Myliu Tave, as taip Tave myliu”…
Tyli telefonas..Kovok uz mane..as paluzau..

“Nemylek nieko kito, kitaip as numirsiu..”

P.S. Ismokit rinktis draugus, su kuriais net ir tylet bus gera..

P.P.S. Jezau, su mazais jezuseliais, myliu Tave..Tu juk zinai, Tavo dantu sepetelis visada ras vieta salia manojo..Tik pasirupink shampunu:)

Liudnai susimascius ir nebesitikinti.

As.